Kunigaikščių Oginskių dvaras

Kunigaikščių Oginskių dvaras

Didingas ir nuostabus kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro ansamblis, jį supantis paslaptingas parkas yra ta ypatinga vieta, kur laikas išsaugojo ne tik

Platelių dvaro sodyba
Bikuškio dvaro pastatų ansamblis
Užutrakio dvaras

Didingas ir nuostabus kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro ansamblis, jį supantis paslaptingas parkas yra ta ypatinga vieta, kur laikas išsaugojo ne tik materialųjį, bet ir dvasinį paveldą. [Stasė Beržonskaitė „Plungės Kunigaikščių Oginskių rūmų istorijos fragmentai“]. Plungės šiaurinėje dalyje esantis Plungės dvaro ansamblis – respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis ir kraštovaizdinę vertę. Tai vienas iš ryškiausių, geriausiai išsilaikiusių XIX a. antros pusės dvarų ansamblių Lietuvoje.

Šiuo metu čia įsikūręs Žemaičių dailės muziejus – pirmasis ir kol kas vienintelis regiono dailės muziejus Lietuvoje. Didžiąją muziejaus fondų dalį sudaro menininkų dovanoti darbai, jų kolekcijos. Muziejaus pasididžiavimas yra ir biblioteka, kurioje saugomos vertingos knygos iš istoriko Zenono Ivinskio, kitų žemaičių knygų kolekcijų. Muziejuje nuolat rengiamos personalinės ir grupinės profesionaliojo meno parodos bei parodos, skirtos svarbioms valstybės, Plungės krašto iškilių žmonių sukaktims pažymėti. Kas ketveri metai rengiamos pasaulio žemaičių dailės parodos.[www.oginski.lt]

Plungės dvaro sodyba susiformavo XIX a. Apie tai, kaip atrodė Plungės dvaro ansamblio teritorija iki XIX a. vidurio, žinių išliko nedaug. Kunigaikštis Irenėjus Oginskis Plungės dvarą nusipirko iš Aleksandro Zubovo. Irenėjaus sūnus Mykolas Oginskis pagal architekto Karlo Lorentso projektą 1879 m. ant Babrungo kranto pastatė naujus rūmus, daug kitų pastatų, įrengė parką. [„Žemaičių žemė“ 2004 m. Nr.2] Darbų vykdytojas buvo Šramkė. Žinoma, kad dvaro sodyboje buvo 16 pastatų. Autentiško neišliko nė vieno. Dalinai autentiški – 9. Kiti visiškai sunaikinti. Kompleksui, be centrinių rūmų ir parko, dar priklauso ir dvi oficinos (1873–1879 m.), žirgynas, parko vartai, skalbykla, sargo namas (visi XIX a. II p.), prižiūrėtojo namas (XX a. pr.), oranžerija (vadinamoji laikrodinė), imituojanti XIV–XV a. Florencijos Vekjo rūmus, advokatų namas (1910 m.). [„Žemaičių žemė“ 2004 m. Nr.2]. Nemažai pastatų kunigaikštis yra pastatęs ir už dvaro sodybos ribų. Plungės dvaro ansamblis rezidencinio pobūdžio, ūkinė veikla čia neišplėtota. Tai istorizmo epochos kūrinys. Projektuojant tokius pastatus buvo sekama antika, renesansu ir baroku. Taip gimė eklektiški architektūros stiliai: neorenesansas, neogotika, neoklasicizmas. Plungės dvaro centriniai rūmai, jų rytinė ir vakarinė oficinos bei pagrindiniai parko vartai neorenesansiniai, žirgynas – neogotikinis. Rūmų rūsiai buvo amfiladinio išplanavimo, kaip ir visi rūmų aukštai. Nebuvo jokių pertvarų – dabartinės atramos išmūrytos rūmus atstatant po II-ojo Pasaulinio karo. Kam buvo naudojami rūsiai? Pavyko išsiaiškinti, kad ten buvo puikiai įrengti maudymosi kambariai, tualetai, pagalbinės ūkinės patalpos. Rūmų stogą puošia 19 akademine maniera lipdytų skulptūrų: po 8 skulptūras šonuose ir trijų skulptūrų kompozicija centre.
Kai į dvarą iš kelionių po užsienį sugrįždavo kunigaikščiai, gyvenimas čia virte virdavo. Skambėdavo muzika, vykdavo pokyliai ar šiaip iškilmingi pietūs, nes čia lankydavosi nemažai svečių. Kokie svečiai lankydavosi, galima atsekti iš rūmų Svečių knygos, kurioje kiekvienas ką nors gražaus parašydavo ar nupiešdavo. Lankėsi dvare ir vyskupas Antanas Baranauskas. Kunigaikštienė ir jo paprašė ką nors įrašyti į svečių knygą. Vyskupas žemaitiškai parašė padėkos ir palinkėjimo eilėraštį. Kai pamatė kunigaikštienė, tai baisiai užpyko dėl žemaitiško rašto. Norėjo knygą net į židinį sviesti, tačiau buvo atkalbėta. Dažnas kunigaikščių svečias buvo Žemaičių vyskupas, Kretingos grafas Tiškevičius, Šateikių – Plioteris.
Vieta Plungės parkui parinkta labai kūrybiškai. Jam puikiai pritaikytas Babrungo upės slėnis ir smulkiai banguotas reljefas. [Stasė Beržonskaitė „Plungės Kunigaikščių Oginskių rūmų istorijos fragmentai“]. Plungės mišraus stiliaus parko pertvarkymu rūpinosi Mykolas Oginskis. Jo iniciatyva iškasti tvenkiniai, pasodinta daug egzotinių ir vietinių medžių, krūmų, liepų, uosių, skroblų alėjos. Geometrinė centrinė parko dalis užima aukštą, lygią terasą. Didžiąją parko dalį sudaro peizažinis parkas. Peizažinė dalis apima Babrungo upelio vagą ir dvi lomas – rytinę ir vakarinę. Rytinėje lomoje įrengti trys, o vakarinėje – keturi tvenkiniai. Pagrindinė alėja prasideda nuo pietrytiniame pakraštyje esančių vartų ir, perkirtusi rytinę tvenkinių grandinę, baigiasi ties rūmais. Vaizdingiausias parko centrinės dalies takas eina iš pietvakarių pusės per pėsčiųjų tiltelį ir apžvalgos aikštelės šlaite įrengtus laiptus. Centrinėje parko dalyje išsidėstęs keturių pastatų architektūrinis ansamblis, sudarytas iš neorenesansinio stiliaus dviaukščių rūmų, dviejų panašios architektūros pagalbinių pastatų ir neogotikinio stiliaus arklidžių. Erdviame parteryje tarp rūmų ir arklidžių yra gana didelis apskritos formos dekoratyvinis baseinas. Šalia rūmų nuo Babrungo upelio pusės glaudžiasi rūmų terasa su apžvalgos aikštele, nuo kurios atsiveria puikūs reginiai į parko gilumą ir Babrungo upelį. Parkas, nors ir gerai apnykęs, išsaugojo didybę ir grožį. [„Žemaičių žemė“ 2004 m. Nr.2]

Kontaktai:
Adresas: Parko g. / S. Dariaus ir
S. Girėno g., Plungė.
Plotas – 58, 3 ha.


COMMENTS

WORDPRESS: 0
DISQUS: 0