Aukštaitijos nacionalinis parkas

Aukštaitija – kalvų, ežerų ir miškų kraštas. Kiekvienam, besidairančiam naujų įspūdžių, rekomenduojama aplankyti šią vietovę – kad atvyktumėte čia iš didžiųjų Lietuvos miestų, automobiliu ar traukiniu sugaišite vos kelias valandas. Nedidelės laiko investicijos Jums atsipirks neužmirštama patirtimi.

Aukštaitijos nacionalinis parkas įsteigtas 1974 metais. Tada jis buvo pavadintas Lietuvos TSR nacionaliniu parku, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jam suteiktas dabartinis vardas. Pagrindiniai parko įkūrimo tikslai buvo išsaugoti Aukštaitijos regiono kultūrinį ir gamtinį paveldą, išsiskiriantį unikalia etnografija, bei skleisti ekologinio sąmoningumo idėją.

Gamta

Aukštaitijos nacionalinis parkas plyti rytų Lietuvoje, vos 100 kilometrų atstumu nuo Vilniaus. Jis apima 3 rajonus, o bendras jo plotas – daugiau nei 4000 hektarų. Šio krašto reljefas buvo suformuotas ledynų, tad yra kiek raižytas. 15 % teritorijos dengia vanduo – čia tyvuliuoja net 126 ežerai. Didžiausi iš jų – Kretuonas ir Drignis, o Tauragnas – giliausias ežeras ne tik Aukštaitijos nacionaliniame parke, bet ir visoje Lietuvoje. Vietos mikroklimatas čia kiek nenuspėjamas – tikėtini greiti oro sąlygų pokyčiai, tad atvykstantiems svečiams rekomenduojama būti pasiruošusiems viskam – vasarą – ir karščiui, ir liūčiai, žiemą- neatmesti pūgos galimybės. Miškai sudaro maždaug 70 % parko teritorijos. Augmenijos margumas juose iš tiesų stulbinantis. 663 rūšys grybų, 779 skirtingos rūšys aukštesniųjų augalų, išskirtinis gamtos sukurtas paminklas – daugiau nei 800 metų senumo Tranaiškio ąžuolas, taip pat  – kadagių giraitė (aukščiausias medis joje siekia net 12 metrų) ir t.t. Dar didesnį įspūdį kelia vietinės gyvūnijos „kolekcija“. Aukštaitijos nacionalinis parkas gali didžiuotis savo teritorijoje glaudžiantis net 51 į Raudonąją knygą įtrauktą paukščių rūšį, o jau  vabzdžių įvairovė – net nesuskaičiuosi. Tikimybė, kad vasarą čia atvykę ir atidžiai pasidairę pamatysite neįtikėtinų spalvų vikšrą ar vabalą, kokio net nebūtumėte gyvenime įsivaizdavę – kone neišvengiama. Kas be ko, ir parko ežerai pilni žuvų, miškų tankmėse slepiasi daugybė roplių, veisiasi nemažai žinduolių rūšių. Iš tiesų, šiuose miškuose  slepiasi atskiras pasaulis, kuriame galioja savitos taisyklės ir gyvena savita, gyvūnijos bendruomenė.

Lankytinos vietos

Aukšaitijos nacionaliniame parke lankytojai ras 6 vandens malūnus. Garsiausias iš jų – 200 metų senumo Ginučių vandens malūnas. Jame saugoma unikali išlikusi įranga, tad Ginučių malūnas įtrauktas į Lietuvos technikos paveldo sąrašą. Be to, Aukštaitijos nacionaliniame parke gausu piliakalnių, sukurptų IX – XII amžiuose. Gražiausi vaizdai atsiveria nuo legendomis apipinto Taurapilio piliakalnio, iškilusio tarp trijų ežerų. Parke yra ir keletas aplankyti vertų kalnų – tai Ladakalnis ir Lygumų kalnas. Aukštaitijos nacionaliniame parke esančius natūralius gamtos paminklus puikiai papildo ir nemažai žmonių kūrinių. Vienas iš pavyzdžių – medinės architektūros paveldu Lietuvoje pripažinta medinė Palūšės bažnyčia. Šio unikalaus statinio, turinčio išskirtinę aštuonkampę varpinę, atvaizdas netgi buvo spausdinamas 1 lito nominalo banknoto. Banknotas apyvartoje nebenaudojamas, tačiau jis visada išliks kaip vertingas Lietuvos istorijos eksponatas. Reikėtų paminėti ir tai, jog Palūšėje gimė bei gyveno garsus Lietuvos kompozitorius Mikas Petrauskas. Jis buvo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autorius. 1973 metais šiam muzikui parke pastatytas paminklas.

Muziejai

Greičiausiai pats įdomiausias Aukštaitijos nacionalinio parko muziejus yra Senovės bitininkystės muziejus. Tai vieta, kurioje lankytojai gali susipažinti su bitininkystės tradicijomis ir istorija Lietuvoje. Be to, galybė etnografinių kaimelių, pabirusių visame Aukštaitijos nacionaliniame parke, yra ne kas kita, o Jus kviečiantys ir Jūsų laukiantys muziejai po atviru dangumi.

Kontaktai:

http://www.anp.lt