Kamanų valstybinis rezervatas

Savo vardą ši aukštapelkė yra gavusi iš bendrinio daiktavardžio – kamanai, kuris reiškia šlapią, klampų, sunkiai pereinamą raistą. Iki 15-to amžiaus vidurio kamanų pelkė augo apsupta girių, su kuriomis be žmogaus įsikišimo kovojo už erdvę.

16-to amžiaus vidurio Žemaičių krašto žemėlapyje Kamanų pelkė patenka į Mažųjų Dirvėnų valsčių. Šio valsčiaus įvedamąjame rašte 1603 metais jau minimos Gailaičių ir Laižuvos sodybos, esančios netoli Kamanų. 1960 metais jau minimi Ašvėnų ir Pavadaksčio vaitystėse esantys kaimai į vakarus nuo Kamanų, kaip antai: Purvėnai, Žiogaičiai, Sovaičiai, Auksudžiai, Maigiai ir kiti. Pardavus 18 amžiuje karališkus dvarus, Kamanos priklausė keliems dvarams, ėjo iš vienų savininkų rankų į kitas. Dvarininkai davė žemės Kamanų miškuose ir naujakuriams. Sodyboms aplink tankėjant, Kamanas supančių girių juosta susiaurėjo. Vokiečiams okupavus Lietuvą, būriai rusų karo belaisvių traukė ir slėpėsi Kamanų salose, apdairiau nei lapės įrengdavo savo slėptuves. Tik keliolikai metų praėjus, kada slėptuvių medinės lubos įkrito, paaiškėjo, kiek čia būta darbo ir sumanumo įdėta, kasant požemius su toli nuvedančiais atsarginiais urvais.

Ūkinės veiklos poveikis pelkei ryškiausias senežeryje ir lage. Jau 19-ame amžiuje Kamanų pelkė sausinta du kartus. Tuo metu didžioji pelkyno dalis priklausė Medemrodės dvarui, kurį valdė baronai Ropai. Jie susirūpino, kad vanduo iš pelkės nuotekio tvindo rytinio apypelkio eglynus, kurie greitai pelkėja. Buvo iškasti pirmieji grioviai atskyrę mišką nuo pelkės, Paislio upelio aukštupys kanalizuotas iki pat pelkės, o 1906 – 1907 metais pratęstas iki Kamanų ežero. Tada ežeras neteko daug vandens ir nuseko. 1928 metais buvo iškastas Briedaulio kanalas į Agluoną, 1932 metais – patiesinti Ašvos vingiai, 1934 metais – pagilintos Molupio, Paislio, Kališupio, Kirgo upelių vagos, iš jų pratęsti mišką sausinantys grioviai . 1960 – 1979 metais atnaujintas senasis kanalų tinklas ir sudarytas naujas. To pasekoje pelkė smarkiai apsausėjo, pakito hidrologiniai kompleksai, Kamanuose beveik neliko atvirų tarpinių pelkių ir žemapelkių. Tačiau pelkė šiandien tebėra gyva, tebeauganti “aukštyn”. Pelkės paviršius jos viduryje iškilęs apie 4 metrus. Gilius randus pati pelkė gydo: kanalai užauga kiminais, užsitraukia švylių kupsteliais, įsitvirtina pelkinis žinginys.

Kamanų valstybinis rezervatas yra Šiaulių apskrityje, Akmenės rajono šiaurės vakarų dalyje, 6 km į šiaurės vakarus nuo Akmenės miestelio. Kamanų aukštapelkė plyti Viekšnių – Purvėnų – Medemrodės – Akmenės keturkampyje. Geografinės koordinatės: 56° 16′ šiaurės ilgumos, 22° 39′rytų platumos.

Pelkė užima 1721 ha plotą, kurio didesnioji dalis yra apaugusi žemomis pušelėmis bei berželiais. Didžiausias Kamanų pelkės durpių sluoksnio storis yra 7,20 m, vidutinis – 3,70 m.