Rūmų istorija Rūmai XV–XVI amžiuje Lietuvos sostinėje Vilniuje didieji kunigaikščiai savo rezidencijas turėjo tiek Žemutinėje, tiek Aukštutinėje
Rūmų istorija
Rūmai XV–XVI amžiuje
Lietuvos sostinėje Vilniuje didieji kunigaikščiai savo rezidencijas turėjo tiek Žemutinėje, tiek Aukštutinėje pilyse. Iki XV–XVI a. sandūros pagrindinė rezidencija buvo Aukštutinėje pilyje, kur iki šiol išlikę gotikinių rūmų griuvėsiai. XV a. Lietuvos didieji kunigaikščiai mėgo gyventi ir Trakų pilyse. Didžiojo kunigaikščio Vytauto (1392–1430) perstatytos ir išplėstos Vilniaus pilys, kuriose jis planavo savo karūnavimo iškilmes, turėjo pabrėžti viduramžiškos Lietuvos valstybės, plytėjusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, didybę ir išskirtinį valdovo statusą. Greičiausiai didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (1492–1506) pagrindinę savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies perkėlė į Žemutinę, pradėdamas vėlyvosios gotikos rūmų, atitinkančių pakitusias reprezentacijos tradicijas, statybą.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506–1548) pradėta rūmų renesansinė rekonstrukcija buvo užbaigta prieš 1530 m. gaisrą. Neabejotinai didelę įtaką tolesnei rezidencijos raidai turėjo šio valdovo žmona Bona Sforca, Milano kunigaikščio Giano Galeazzo Sforcos ir Bario kunigaikštytės Izabelės Aragonietės duktė. Ji siekė Vilniaus rūmus paversti modernia reprezentacine Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos rezidencija. Rūmų rekonstrukcijos projektus tuo metu galėjo kurti italų architektas Bartolomėjus Berreccis iš Pontasjevės bei lenkas Benediktas iš Sandomiro, čia neabejotinai dirbo iš Florencijos arba Romos kilęs menininkas Bernardinas Zanobis de Gianotis.
Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinis lietuviškosios Jogailaičių dinastijos atstovas Žygimantas Augustas (1548–1572), Lietuvą faktiškai pradėjęs valdyti 1544 m., ėmėsi naujų rūmų plėtros iniciatyvų. Prie ankstesnės rezidencijos buvo pristatyti vadinamieji Naujieji rūmai. Darbams vadovavo iš Sienos kilęs italų architektas ir skulptorius Giovannis Cinis, čia dirbo ir Giovannis Maria Mosca Padovanas, Filipas Bartolomėjus iš Fjezulės, kitų Vidurio Europos šalių meistrai.
Lietuvos ir Lenkijos valdovai iš švedų Vazų dinastijos – Žygimantas (1587–1632) ir Vladislovas (1632–1648) – Vilniaus rezidencijai, iš kurios koordinavo savo politiką Maskvos ir Švedijos atžvilgiu, taip pat skyrė didelį dėmesį.
Rūmai XVII amžiuje
Po 1610 m. gaisro rūmai buvo perstatyti šiaurietiško manierizmo stiliumi. Darbus prižiūrėjo Peteris Nonhartas ir Wilhelmas Pohlis. XVII a. 3 dešimtmetyje rūmai vėl buvo rekonstruoti ir įgavo ankstyvojo italų baroko bruožų. Tuo pačiu metu buvo pastatyta ir Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus katedros. Darbams vadovavo italų architektas Kostantas Tencalla bei jo brolis akmentašys Jokūbas, anksčiau Romoje dirbę su garsiuoju architektu Karlu Madernu.
XVI a. ir XVII a. I pusė – tai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Vilniaus rezidencijos klestėjimo laikotarpis. Čia buvo priimamos Apaštalų Sosto, Šventosios Romos imperijos, Maskvos, Vengrijos, Turkijos, Persijos, Prancūzijos, Ispanijos, Venecijos, Toskanos, Mantujos, Feraros ir daugelio kitų užsienio šalių pasiuntinybės bei leninės-vasalinės Prūsijos ir Kuršo kunigaikščių priesaikos, vykdyta paskutiniųjų Jogailaičių ir Vazų dinastinė politika, teiktos privilegijos, rinkosi Ponų taryba ir Seimas, redaguotas Lietuvos Statutas, vyko teismai, saugota Lietuvos Metrika ir iždas, buvo kalami pinigai. Jau Žygimantas Augustas rūmuose sukaupė didelę biblioteką, įspūdingus gobelenų, ginklų, šarvų, paveikslų, medžioklės trofėjų rinkinius. Rūmuose saugotu lobynu ir jo brangenybėmis stebėjosi popiežiaus legatas Bernardinas Buongiovannis.
Su rūmais susijusi romantiška ir tragiška Žygimanto Augusto ir jo antrosios žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija. Puošni rezidencija, kurią supo įspūdingas parkas, tapo Renesanso ir ankstyvojo baroko kultūros bei meno sklaidos centru ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir visame Vidurio Rytų bei Šiaurės Europos regione.
Vilniaus rūmų klestėjimas baigėsi 1655 m., kai Lietuvos sostinę užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė, šešeriems metams įsikūrusi pilyse bei jas nusiaubusi ir išgrobsčiusi. Rūmai vėl nukentėjo 1661 m., kai priešus buvo bandoma išvyti. Apverktina valstybės iždo būklė neleido imtis apgriautų rūmų atkūrimo darbų.
Rūmų istorija po Abiejų Tautų Respublikos paskutiniojo padalijimo – 1795 m.
Po Abiejų Tautų Respublikos paskutinio padalijimo 1795 m. Rusijos imperijos administracija, sąmoningai naikindama Lietuvos valstybingumo ženklus, 1799–1801 m. ėmė griauti išlikusius rūmų mūrus. 1831 m. sukilimo prieš Rusijos imperinę valdžią metu nukentėjo net nugriautų rūmų pamatai, kai apie pilies kalną buvo nutarta įkurti tvirtovę ir iškasti gynybinius griovius.
Rūmų teritorijos tyrinėjimų ir atstatymo pradžia
Platesnio masto, nuoseklūs rūmų teritorijos archeologiniai tyrinėjimai buvo pradėti tik 1987 m. Tyrimų metu sukaupta daugiau nei 300 000 įvairių radinių. 2000–2001 m. Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė nutarimus dėl Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo. Rūmų atkūrimas suvoktas kaip tautinei savimonei ir istorinei atminčiai svarbaus Lietuvos suverenumo simbolio sugrąžinimas, istorinės tiesos restitucija. Atkurtus rūmus planuojama atidaryti 2009 m. Atstatytoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje numatyta įkurti daugiafunkcinį istorinį kultūros centrą. Rūmuose nuolat veiks ekspozicijos su iš dalies atkurtais istoriniais interjerais, taip pat bus vykdoma aktyvi edukacinė veikla, rengiamos parodos, koncertai, konferencijos, vyks valstybės reprezentaciniai renginiai.
Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa – tai mokslinių diskusijų bei edukacinių susitikimų su Europos valdovų istorinėse rezidencijose įsikūrusių kultūros paveldo puoselėjimo institucijų vadovais, tyrėjais ir ekspertais projektas, skirtas tiek Lietuvos specialistams, tiek ir plačiajai kultūrinei visuomenei. Programą 2003–2009 m. vykdo Lietuvos dailės muziejus kartu su Lietuvos ir užsienio partneriais. Programa skirta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimui, šio projekto pristatymui ir suvokimui plačiame europinių procesų kontekste, panašių ar analogiškų istorinių rezidencijų istorinės ir meninės raidos, ryšių su Lietuva klausimų aptarimui. Renginių metu taip pat pristatomi Europos valstybių valdovų ir didikų rūmų atkūrimo, interjerų restauravimo, erdvių pritaikymo ekspozicijoms, parodoms, kitoms kultūros paveldo aktualinimo reikmėms, šiuolaikinės kultūrinės, muzikinės, edukacinės veiklos, reprezentacinės ir muziejinės paskirties, įvairiapusiškos paslaugų pasiūlos lankytojams, turizmo informacijos ir kiti aktualūs nūdienai bei Lietuvos valdovų rūmų atkūrimui aspektai. Programa leidžia susipažinti su šiandiene europine istorinių rezidencijų atkūrimo ir pritaikymo modernioms funkcijoms teorija, metodika bei patikrinta praktine patirtimi. Tokia forma ir europiniai pavyzdžiai turėtų sklaidyti abejones dėl Valdovų rūmų atkūrimo prasmingumo ar net projekto oponentų dažnai deklaruojamas niekuo nepagrįstas baimes.
2010 m. gegužės 12 d. Kultūros vakaras „Berlyno rūmų atstatymas ir Humboldtų forumo sukūrimas“.
2009 m. kovo 24 d. Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių direktoriaus pirmasis pavaduotojas muziejininkystei ir vyriausiasis fondų saugotojas, paveldosaugininkas Jerzy T. Petrus susitiko su visuomene ir perskaitė pranešimą „Vavelio karališkoji pilis. Tradicijos ir dabartis: grėsmė ir galimybės“.
2006 m. balandžio 7 d. Susitikimas su prof. Ermanno A. Arslan ir dr. Claudio Salsi iš Milano. Vakaro metu perskaityti pranešimai „Milano Sforcų pilis“ ir „Valdovų muziejaus projektas Milano karališkuose rūmuose“.
2005 m. lapkričio 16 d. Bratislavos karališkosios pilies direktoriaus P. Komoros vizitas Lietuvoje ir paskaita LDM Taikomosios dailės muziejuje.
2005 m. liepos 22 d. Susitikimas su Krokuvos Vavelio karališkosios pilies muziejaus darbuotoju dr. Kšištofu J. Čiževskiu (Krzysztof J. Czyżewski).
2005 m. vasario 25 d. Susitikimas su Švedijos paveldosaugininke, restauratore ir architekte Kerstin Westerlund, kurio metu ji perskaitė pranešimą „Drottningholmo rezidencija. Ilgalaikė kultūros paveldo ansamblio apsauga“.
2004 m. gruodžio 15 d. Rosenborgo karališkosios pilies muziejaus direktoriaus Niels-Knud Liepgott susitikimas su visuomene ir jo paskaita „Rosenborgo pilis nuo karališkosios rezidencijos iki šiuolaikinio muziejaus (istorija ir vadyba)“.
2004 m. rugsėjo 10 d. Susitikimas su Vavelio karališkosios pilies direktoriumi ir Krokuvos Jogailos universiteto menotyros profesoriumi Jan K. Ostrowski.
2003 m. spalio 14 d. Pokalbis apie Berlyno karališkųjų rūmų atstatymą su atstatymo projekto ekspertu, architektūros istoriku, Vienos universiteto profesoriumi Hellmut Lorenz.
2003 m. birželio 3 d. Kultūros vakaras „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas“.
Darbo laikas:
pirmadieniais – ketvirtadieniais 8–17 val.; penktadieniais 8–15.45 val.
Pietų pertrauka 12–12.45 val.
Ekspozicijos ir parodos
Nuo 2004 m. parodos, ekspozicijos, kuriomis siekiama modeliuoti būsimas pagrindines nuolatines atkurtų LDK Valdovų rūmų ekspozicijas, rengiamos Taikomosios dailės muziejuje.
Kontaktai
Adresas: Katedros a. 3, LT-01100, Vilnius.
Tel. (8 ~ 5) 212 74 76.
Faksas (8 ~ 5) 212 74 70.
El. paštas [email protected]
http://www.valdovurumai.lt/
COMMENTS