Pirmieji žmonės į Kuršių neriją galėjo atklysti jau senajame akmens amžiuje (paleolite) VIII tūkstantmetyje pr. Kr. Tai buvo paskui šiaurinius el
Pirmieji žmonės į Kuršių neriją galėjo atklysti jau senajame akmens amžiuje (paleolite) VIII tūkstantmetyje pr. Kr. Tai buvo paskui šiaurinius elnius ir briedžius klajojantys nedideli medžiotojų būreliai. Šiaurinėje nerijoje jų pėdsakai iki šiol neaptikti.
Pastovios žmonių gyvenvietės Kuršių nerijoje įsikūrė tik viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) pradžioje IV tūkstantmetyje pr. Kr.. Narvos kultūros žmones į Kuršių neriją traukė atšilęs klimatas. Lapuočių miškai, pelkėti ežeriukai, seklios jūros įlankos bei protakos sudarė palankias sąlygas žvejybai, medžioklei bei miško gėrybių rinkimui. Žmonės naudojo pačių lipdytus molio su kiaukutų priemaiša indus, augino naminius gyvūnus (šunį, kiaulę), pynė demblius, pradėjo rinkti ir apdoroti gintarą.
III tūkstantmetyje pr. Kr. (vidurinio akmens amžiaus pabaigoje) nerijoje išplito Pamario kultūra. Ji sugėrė ateivių iš vidurio Europos virvelinės bei vietinės Narvos kultūrų elementus. Jų pagrindu vėliau formavosi vakarų baltai (prūsų, jotvingių, kuršių protėviai). Keitėsi ūkio formos, šeimos struktūra, pasaulėžiūra. Nerijos gyventojai ištobulino keramiką, gintaro apdirbimą, ėmė auginti ožkas ir naudoti arklius. Nerijoje pirmą kartą pradėta dirbti žemė, auginti miežiai, kviečiai. Nauju verslu tapo druskos gavyba garinant jūros vandenį.
Žalvario amžius (II tūkstatmetis pr. Kr. – Va. Pr. Kr. ) Kuršių nerijoje dar mažai ištyrinėtas. Besiformuojantis pusiasalio kraštovaizdis ir šąlantis klimatas keitė gyvenimo sąlygas. 1700m. pr. Kr. jūra užliejo dalį akmens amžiaus gyvenviečių. Žmonės persikėlė į aukštesnes vietas. Manoma, kad dalis gyventojų apleido neriją. Žmonių ūkinė veikla iš esmės nesikeitė. Pavieniai žalvario daiktai (kirviai, ietigaliai, smeigtukai) veikiau turėjo ne tiek praktinę paskirtį, kiek bylojo apie asmens padėti visuomenėje. Archeologai pastebėjo, kad žalvario amžiaus laikotarpiu suprastėjo keramikos kokybė.
Apie geležies amžių (Va. pr. Kr. – XIIIa.) šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje žinome labai nedaug. Aptikti tik pavieniai atsitiktiniai archeologiniai radiniai. Dalis tyrinėtojų linkusi manyti, kad tuo laikotarpiu šią nerijos dalį žmonės apleido. Tai galėjo būti „tautų kraustymosi” pasekmė. Pastebėta, jog tuo laikotarpiu žmonės kūrėsi derlingesnėse, tinkamesnėse žemdirbystei vietose. Šiaurinė Kuršių nerija tam netiko. Tik kompleksiniai archeologų tyrimai gali padėti atskleisti šį tamsų pusiasalio praeities puslapį.
Klimatas
Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kurį smarkiai veikia Baltijos jūra.
Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 90 kcal/cm².
Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje.
Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Per visus metus vidutinis vėjo greitis būna 5,5m/s. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių, štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 20 dienų.
Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį – temperatūra 3 – 3,5° skiriasi nuo rytinių rajonų.
Žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas – 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%. Čia gausu dienų su rūkais – vidutiniškai 66 dienos per metus.
Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 643 mm kritulių. Lietingų ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170-180. 75% metinio kritulių kiekio tenka šiltajam laikotarpiui. Sniegas Kuršių nerijoje pasirodo lapkričio pabaigoje, o pastovi sniego danga – gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, 10-15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose.
Ukininkų užrašuose, žemėlapiuose. Šio ilgo laikotarpio kompleksiniai archeologiniai tyrimai dar nepradėti.
COMMENTS