Žvejyba Nemune

Nemunas nuo seno vadinamas Lietuvos upių tėvu,
nes jis yra ilgiausia (Lietuvos teritorijoje 488,8 km) ir
vandeningiausia krašto upė. Į Lietuvos teritoriją įteka smėlingoje
Dzūkijoje, ties Varviškės gyvenviete. Vinguriuodamas ir
įstabaus grožio kilpomis papuošęs dainingųjų dzūkų kraštą,
Kauno mariomis išsilieja jau Aukštaitijoje. Neilgai čia užtrukęs,
Suvalkijos pakraščiu plukdo savo vandenis Žemaitijos link,
kur, išsiliejęs ir išsišakojęs, įteka į Lietuvos perlą – Kuršių marias.
Nuo Smalininkų Nemunu eina Lietuvos ir Rusijos Federacijos
siena. Nemuno ištakos ir aukštupys yra Baltarusijoje,
upės vidurupis – nuo Druskininkų iki Kauno, žemupys – nuo
Kauno iki Rusnės, ties kuria prasideda Nemuno delta. Prie Rusnės
upė, aplenkdama salą, išsišakoja, todėl susidaro dvi atskiros
Nemuno vagos – Skirvytė ir Atmata.
Nemuno vidurupyje slėnis gilus, srovė vidutinio stiprumo.
Prie Kauno Nemunas patvenktas hidroelektrinės užtvanka.
Patvanka vadinama Kauno mariomis ir tęsiasi net iki Prienų.
Upės žemupyje tėkmė ramesnė (stipresnė srovė yra tik
pagrindinėje upės vagoje), vaga platesnė, krantai lėkštesni,
daug dambų, upe vyksta laivų navigacija. Vidutinis metinis
nuotėkis žiotyse – 630 m /s. Vidutinis upės nuolydis sudaro tik
0,19 m/km, todėl Nemuno tėkmė vienoda, nėra rėvų ir seklumų.
Dažniausias upės gylis yra 3-6 metrai, atskiruose ruožuose
aptinkamos 6-12 m gelmės. Vandens lygis pastovus, į Nemuną
savo vandenis atplukdo beveik visos didžiausios krašto
upės: Merkys, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šešupė, Jūra, Minija, į jį
įteka daugybė vidutinių ir mažų upelių bei šimtai upokšnių.
Vandens lygio svyravimai Nemune pastebimi žemiau Kauno.

Po ilgalaikių ir gausių liūčių
bei per pavasarinį polaidį Nemunas patvinsta ir užlieja didelius
plotus žemupyje ir deltoje.
Nemuno pakrantės gausiai gyvenamos. Prie upės
įsikūrę Druskininkai, Alytus, Birštonas, Prienai, Kaunas,
Jurbarkas, Rusnė, daug kitų mažesnių miestelių ir gyvenviečių.
Visu Nemuno ilgiu abiejuose krantuose nutiesti
keliai, todėl nesunkiai galima pasiekti bet kurią upės vietą .
Mėgstantiems keliauti ir nusprendusiems atostogas
praleisti prie žilagalvio Nemuno siūlome keletą maršrutų. Kairiuoju
Nemuno krantu keliaujama nuo Gerdašių per Druskininkus,
Liškiavą, Cimaniunus, Balkasodį, Nemunaitį, Alytų iki
Panemuninkų (Punios šilo pradžia) arba nuo Alytaus galima
pasukti Balbieriškio link, toliau važiuojama per Prienus, Išlaužą,
Garliavą, Kačerginę, Zapyškį, Mikytus, Kriukus, Plokščius,
Gelgaudiškį, Kidulius iki Sudargo. Čia pat yra valstybinė siena,
todėl, persikėlę per Nemuną ties Jurbarku, keliaukite dešiniuoju
Nemuno krantu iki pat Rusnės.
Pradėję kelionę dešiniuoju Nemuno krantu, važiuokite
nuo Švendubrės per Druskininkus, Viečiūnus, Merkinę,
Ryliškius, Nemunaitį, Alytų, Punią, Bučiūnus, Siponis, Žemaitkiemį,
Birštoną, Prienus, Kauną, Raudondvarį, Vilkiją, Seredžių,
Veliuoną, Raudonę, Skirsnemunę, Jurbarką, Viešvilę, Vilkyškius,
Bitėnus, Panemunę, Paleičius iki pat Rusnės. Tai puiki galimybė
ne tik žūklauti, bet ir pažinti nuostabų Lietuvos kampelį,
kuriame gausu istorijos, gamtos ir architektūros paminklų,
šlovinančių mūsų krašto praeitį.

Nemunas – žuvingiausia
Lietuvos upė. Joje gyvena
ir veisiasi visos mūsų
kraštui būdingos gėlųjų vandenų
žuvys, sugaunama
žiobrių, ožkų, didžiulių šamų,
storasprandžių šapalų,
karšių, klumpinių ešerių,
riešo storumo ungurių, vėgėlių
ir auksažvynių karpių, sveriančių
net iki 15 kg. Ne viename
į Nemuną įtekančiame upelyje
gyvena upėtakiai ir kiršliai. Upėje gausu
karpinių žuvų: kuojų, plakių, salačių,
strepečių, meknių, senvagėse sugaunama lynų
ir karosų. Nemažai ir plėšriųjų žuvų: lydekų,
sterkų, ešerių. Bene žuvingiausiu meškeriotojų laikomas
Nemuno žemupys ir upės delta bei Nemuno atšakos
Skirvytė ir Atmata. Kiti Nemuno ruožai taip pat žuvingi – karpinių
ir plėšriųjų žuvų gausu ties visomis Nemuno kilpomis:
Druskininkų, Liškiavos, Merkinės, Punios šilo, Balbieriškio, Birštono,
Prienų, Kalvių miško (žemutinė Kauno marių dalis, Smalininkų
mažoji bei Ragainės ir Rambyno kilpos). Geriausios žūklavietės
yra ties Nemuno intakų žiotimis – Peršėke, Merkiu,
Verkne, Nerimi, Nevėžiu, Dubysa, Jūra, Gege, Veizu ir Leite.
Dešiniosios Nemuno atšakos – Atmatos intakų (Šyša, Minija) –
žiotys taip pat gausios žuvų. Spiningautojai, gaudantys šapalus,
lydekas ir salačius, traukia prie garsiųjų Nemuno dambų,
kurių žemupyje gana daug (nuo Plokščių iki pat Rusnės). Meškeriojantys
šamus gilių duburių ieško prie Druskininkų, Alytaus,
Prienų, Birštono, Jurbarko, šamų sugaunama ir prie Rusnės.
Beveik visur, kur upės srovė sulėtėja, įlankose su dumblėtu
dugnu gausu plačiašonių karšių, kuojų, šalia pagrindinės upės
vagos, ties gilesnėmis priekrantėmis, šiekštuotose sąnašose šmirinėja
lydekos, ešeriai, kieto dugno ruožus (smėlis, žvirgždas)
šalia intakų žiočių ir upių posūkių yra pamėgę sterkai ir didieji
karšiai.

Smagi žūklė Nemune ir žiemą
nuo ledo. Valo stiprumą bando klumpiniai ešeriai,
vėgėlės, sterkai, lydekos. Ketinantiems žuvauti
žiemą dera atsiminti, kad upė gali būti ne
tik dosni laimikių, bet ir klastinga, todėl
patartina vengti upės vidurio,
žūklaviečių ties dambomis, intakų
žiotimis, nes ledas ten būna nestiprus.
Nemunas, kaip ir
dauguma Lietuvos
upių, priskiriamas
prie neišnuomotinų
vandens telkinių.
Žūklauti jame galima įsigijus
Aplinkos ministerijos metinį
leidimą mėgėjiškai žūklei. Meškeriojama
visais mėgėjiškos žūklės
įrankiais. Nors žūklauti leidžiama visoje
upėje (nuo Lietuvos ir Baltarusijos sienos
iki žiočių), yra keletas ruožų, kur žūklė
draudžiama arba ribojama atskirais potvarkiais (pvz.,
regioniniame Nemuno deltos parke, Dzūkijos nacionaliniame
parke ir kt).

Rudenį, vėstant orams, prie Nemuno traukia vėgėlių
mėgėjai. Spalio viduryje nuo Jurbarko iki pat Rusnės nusitęsia
ištisa meškeriotojų vora. Vėlų rudenį šiame ruože gausu
iš Kuršių marių atplaukusių vėgėlių.
Abiejuose Nemuno krantuose nuo Varviškės iki Rusnės
įrengta daug poilsiaviečių, automobilių stovėjimo
aikštelių. Turizmo paslaugas teikiančių privačių
asmenų ir firmų yra visuose miestuose, miesteliuose
ir gyvenvietėse.