Etnokultūriniai regionai Lietuvoje

Aukštaitija

Aukštaičių vardas minimas nuo 1322 metų, kai jie minimi Gedimino sutartyje su vokiečiais. Tai pirminio Lietuvos valstybės branduolio žemės, kuriuose apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė. Yra rytų Aukštaitija ir vad. Vakarų Aukštaitija (pirmojo administracinį kultūrinį centrą šiuo metu siūloma formuoti Utenoje, o antrojo – Panevėžyje). Aukštaitijoje iš dalies išlikęs kai kurių sen. baltų etninių darinių (Dainavos, Sėlos, Žemgalos ir kt.) etnokultūrinis palikimas. Aukštaitija plačiąja prasme itin turtinga tarmių, tradicinių papročių, tradicinės architektūros, gyvensenos ir kt. istorinio etnokultūrinio paveldo įvairove. Senovėje žmonės gyveno laisvai išdėstytuose vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose, kuriose gyvenamieji namai būdavo išrikiuoti palei kelią, o ūkiniai sustatyti kiemo gilumoje. Dar ir dabar Aukštaitijos nacionaliniame parke galite pamatyti tokių egzotiškų kaimų.
Aukštaitija nuo seno garsėja kaip aludarių kraštas. Biržuose galite aplankyti Alaus muziejų, bei paskanauti alaus net trijose mieste esančiose alaus daryklose. Kitas šio reginio miestas – Utena, turi didelę alaus daryklą “Utenos alus”.Įdomu, ar alaus gerimas, ar nepaprastai turtinga gamta, apdovanojusi šį kraštą daugybe ežerų, miškų ir kalvų, lėmė aukštaičių linksmą būdą.

Dzūkija

Dzūkija – vienas iš 5 Lietuvos etnokultūrinių regionų. Dzūkijai priskiriamos Alytaus apskrities, miesto ir rajono, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Vilniaus apskrities, miesto ir rajono, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų apskričių savivaldybės. Šiam kraštui priskiriamos ir Kauno apskrities Prienų savivaldybės Birštono, Jiezno ir Stakliškių seniūnijos.
Dzūkijos pavadinimas palyginti naujas ir atsirado tik XIX a. Jis kilo nuo gyventojų dzūkininkų tarmės, kurie vartoja „c”, „dz” vietoj „t”, „d”, ir kitų tarminių ypatumų. Dzūkijos krašto pavadinimas – Dainava. Pirmą kartą jis kaip „terra Deynowe” (Dainavos žemė) paminėtas 1253 m. karaliaus Mindaugo laiške Livonijos ordinui.
Dzūkija labai miškingas regionas ir garsėja grybais. Šiam regionui tenka labai graži Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Jai būdingas nedidelis, bet raiškus kalvotumas, dideli sausų miškų (daugiausia pušynų) plotai. Dzūkijos teritorijoje yra didžiausias šalies miškų masyvas – Dainavos giria, kuri užima net 135 tūkst. ha plotą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalva, siekianti 293, 84 m. Regione yra didžiausia Lietuvos Respublikos teritorijoje pelkė – Čepkelių raistas užimantis 5858 ha plotą.
Dzūkai nuo seno yra labai dainingi. Sakoma, kad dzūkų daina skambiausia, giesmė liūdniausia, rauda graudžiausia. Jų senovės audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, atspindintys aplinkos grožį.

Suvalkija/Sūduva

Suvalkija/Sūduva – regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės aps. Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno aps. Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis) todėl dar vadinamas Užnemunė.
Sūduviai iš visų dabartinės Lietuvos etninių regionų gyventojų rašytiniuose šaltiniuose yra paminėti anksčiausiai – II a. mokslininko ir keliautojo Klaudijaus Ptolemėjo „Geografijoje“. Sūduvių verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Sūduvoje anksčiau nei kitose Lietuvos vietose panaikinta baudžiava, žemdirbystei palankios derlingos žemės bei darbštumas leido regiono gyventojams tapti turtingiausiais XIX – XX a. Lietuvos ūkininkais. XIX a. pab. vakarinėje Suvalkijos dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba. Regionas visada garsėja protingais žmonėmis: tarp jų Jonas Jablonskis – lietuvių kalbos kūrėjas, bei Lietuvos himno autorius – Vincas Kudirka. Suvalkiečiai garsėja ne tik sumanumu, bet ir taupumu. Apie jų taupumą yra sukurta daugybė anekdotų.

Žemaitija

Žemaičių vardas pirmąkart minimas XIII a. pradžioje Voluinės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Žemaičių gyvensena visada smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros. Ypač populiari buvo puodininkystė. Amato paplitimu ir darbų gausa žemaičių puodžiai lenkė visus kitus Lietuvos regionus. Viekšniai – ir dabar tikras puodžių centras.Šiuo metu tradiciškai Žemaitijos sostine laikomi Telšiai, nors anksčiau Žemaitijos sostine vadinti Raseiniai, kadangi ten rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimelis. Žematijos teritorija šiomis dienomis apima apie 21000 km². Šiam plotui šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių.
Ypač linksmai žemaičiai švenčia Užgavėnes – persirengę įvairiausiais veikėjais, užsidėję baidyklių ir gyvūnų kaukes, lanko kaimynus, iš oro spėja apie būsimą derlių, buria, o vakare sudegina Morės iškamšą, kaip visų žiemos sunkumų simbolį. Ir būtinai daug kartų valgo, ypač blynų – kad metai būtų turtingi. Vaikams tai įpatinga šventė, kada persirengę gali vaikščioti po kaimyninius namus ir prašyti blynų ir saldainių.
Apie žemaičius sklinda kalbos, esą jie labai užsispyrę ir ištikimi. Neveltui žemaičių „nepaklusnumas“ nulėmė tai, kad XIII-XV a. senoji Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo kelis kartus perleista Vokiečių ordinui.

Mažoji Lietuva

„Mažosios Lietuvos” sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Šiuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis – Lietuvai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai. Siaurąja prasme taip vadinamas tik Klaipėdos kraštas, esantis vienu iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų. Mažojoje Lietuvos buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Mažoji Lietuva niekuomet nebuvo pavaldi Lietuvos valstybei; nuo 1923 m. tik jos dalis – Klaipėdos kraštas – priklausė Lietuvai. Šiuo metu (nuo 1945 m.) Mažosios Lietuvos žemes yra pasidalijusios trys valstybės. Didžioji jos dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai (išskyrus patį Kaliningradą ir jo apylinkes), ženkliai mažesnė (nuo XVIII a. pr. lingvistiškai polonizuota) pietrytinė krašto dalis (Geldapės apylinkės) priklauso Lenkijai, o šiaurinė (esanti dešiniajame Nemuno krante) dalis, t. y. Klaipėdos kraštas – Lietuvos Respublikai. Mažajai Lietuvai priklauso Klaipėdos miesto, Neringos ir Pagėgių savivaldybės, Šilutės rajono – Šilutės, Rusnės, Kintų, Saugų, Juknaičių, Usėnų, Tauragės rajono – Lauksargių, Jurbarko rajono – Smalininkų ir Viešvilės, Klaipėdos rajono – Dovilų, Kretingalės, Priekulės, Sendvario. Dauparų-Kvietinių ir Agluonėnų seniūnijos.
Mažoji Lietuva išsiskiria unikalaus grožio gamta. Šiame regione yra vienas iš gražiausių Europos kraštovaizdžių – UNESCO paveldo šedevras – Kuršių nerija. Nepakartojama yra Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės) kaimas, kur centrinės gatvės vietoje – upė, pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas ir ornitologinė stotis, nes per šiuos kraštus eina Didysis paukščių migracijos traktas. Stovi senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai.